Zekas.info

Mirtis – kasdienė darbo rutina

Vasario 13, 2012

Joks gydytojas, kalėjimo prižiūrėtojas arba dvasininkas nematė tiek daug egzekucijų kiek jis. Koks turi būti žmogus, dešimtmečiais savanoriškai stebintis mirties bausmės vykdymą? Sadistas, o gal išskirtinės profesinės etikos žurnalistas?

Vieną šių metų sausio pabaigos dieną Michaelo Graczyko laukė įprasta darbo rutina – stebėti, kaip miršta žmogus, rašo „Der Spiegel“.

Jis matė, kaip Rodrigo Hernandezas su antrankiais buvo atvesdintas į nedidelę žalsvai melsvos spalvos patalpą. Atidžiai stebėjo, kaip nuteistasis prie baltų neštuvų buvo pritvirtintas penkiais smėlio spalvos diržais, kad jie vėliau stipriai laikytų besipriešinantį kūną.

Pro organinį stiklą ir grotų virbus M. Graczykas matė, kaip iš pradžių atėjo dvasininkas, paskui gydytojas, kuris į kaklą ir alkūnės linkį įbedė kaniules.

Pro šias kaniules viena paskui kitą pradėjo tekėti trys biologiškai veiklios medžiagos: pirmiausia pentobarbitalis, stipri migdomoji priemonė. Paskui – pancuronimbromidas, paralyžiuojantis visus raumenis, įskaitant kvėpavimo takus.

Galiausiai – kalio chloridas, kad sustabdytų širdį.

Per mikrofoną, kabantį R. Hernandezui virš galvos, M. Graczykas girdėjo paskutinį jo gargaliavimą – garsų ir aiškų, nes biologiškai aktyvioms medžiagoms nutraukus plaučių darbą išsiveržia paskutinis nuteistojo mirtimi atodūsis.

Po kelių minučių viskas buvo baigta, nes viskas vyko, kaip suplanuota, – mirties bausmės įvykdymas nebuvo atidėtas, ir R. Hernandezas buvo pasiųstas myriop.

Užduotis – viską aprašyti

M. Graczykas – siaubingiausios žurnalistikos srities atstovas: jis jau 30 metų informuoja apie beveik visus mirties bausmės vykdymus Teksaso (JAV) valstijoje.

Todėl iš karto po egzekucijos M. Graczykas prisėdo prie savo nešiojamojo kompiuterio ir užrašė tai, ką matė. Taip jis daro visuomet pabuvęs mirties bausmės įvykdymo liudininku.

Kartais egzekuciją jis stebi du tris kartus per savaitę – dešimtis kartų per metus.

Žurnalistas turi parašyti apie tai, ar R. Hernandezas priešinosi, šaukė, visus prakeikęs, kaip Justinas Lee May 1992 metų kovą. Jis informuoja, ar viskas vyko sklandžiai, ar neatsitiko kaip Josephui Cannonui 1998 metų balandį. Tuomet po daugybės bandymų gydytojas niekaip nerado venos ir nuteistasis iš skausmo šaukė.

M. Graczykas turi parašyti, ar R. Hernandezas, tardamas paskutinį žodį, atsiprašė, ar kaltino, o gal buvo to ir to, kaip praėjusį birželį, kai nuteistasis Lee Tayloras pratarė: „Nenorėjau jo užmušti. Tikiuosi, kad nejausite pasitenkinimo matydami mirštantį žmogų.”

Žurnalistas aprašo reakciją kitų liudininkų, kurie stebi mirties bausmės įvykdymą, elgesį aukos giminaičių, kartkartėmis plojančių ir garsiai išreiškiančių džiūgavimą. M. Graczykas informuoja, ar nuteistojo motina, kaip dažnai atsitinka, susmuko prie jo kojų.

Nerodo jokių emocijų

M. Graczyko rašinys apie bausmės įvykdymą turi būti dalykiškas – tai nedidelė informacija be nuomonės ir emocijų.

„Toks yra mano, žurnalisto, darbas”, – 61-erių reporteris apie savo potyrius net ir kalba be jokių emocijų. O baigęs darbą jis grįžta namo vakarieniauti.

M. Graczykas yra matęs daugiau kaip 300 žmonių mirtį nuo 1984 metų, kai jis, „Associated Press” (AP) naujienų agentūros reporteris, pradėjo informuoti apie mirties bausmės įvykdymą Teksaso (JAV) valstijoje.

Bet kas savanoriškai rašo apie bausmės įvykdymus? Koks turi būti žmogus, dešimtmečiais atliekantis šį darbą?

„Nubausti žmogų mirties bausme yra didžiausia valstybės galia. Žiniasklaida privalo kontroliuoti, kad valstybė nepiktnaudžiautų šia galia”, – sako žurnalistas.

Nužudymo būdas nekart keitėsi

Visos mirties bausmės Teksaso valstijoje įvykdomos Hantsvilyje – mažame 38 tūkstančių gyventojų mieste. Hantsvilio kalėjimas, kuris yra seniausias Teksaso valstijoje, įrengtas 1849 metais.

Šis masyvus raudonų plytų statinys stūkso miesto centre. Priešais – kapinės, kuriose eilėmis neišvaizdžiuose kapuose laidojami tie, kuriems buvo įvykdyta mirties bausmė.

Šimtai čia jau buvo nubausti mirties bausme – iš pradžių kartuvėse, vėliau – elektros kėdėje.

Nuo to laiko, kai buvo sugrąžinta mirties bausmė, Teksase taikomos tik mirtinos injekcijos. Kitose JAV valstijose, Alabamoje arba Floridoje, dar leidžiama elektros kėdė. Tuomet šalia stovi ugniagesys, jei pasmerktasis, kurio kūnui tenka atlaikyti iki 2000 voltų elektros smūgius, užsiliepsnotų.

Kai kuriose valstijose nubaustieji mirtimi gali pasirinkti mirties įvykdymo būdą. Prieš dvejus metus žudikas Jutoje pageidavo, kad būtų sušaudytas. Valstijai teko pasukti galvą, kur rasti šaulių.

Ramaus miego niekas netrikdo

Tad kodėl žurnalistas pasirinko tokią siaubingą sritį?

1984 metais jis pradėjo dirbti Hjustone, kuriame įsikūręs AP biuras ir kuris yra pusantros valandos kelio automobiliu šiauriau Hantsvilio.

Tuomet M. Graczykas buvo reporteris, jau sukaupęs dvylikos metų profesinę patirtį.

Pasak žurnalisto, jo pasirinkimą lėmė praktiški motyvai.

M. Graczyko namas yra pusiaukelėje tarp AP biuro ir Hantsvilio, kita vertus, anksčiau mirties bausmės visuomet buvo įvykdomos vidurnaktį, todėl jam buvo arčiausia nusigauti.

Apie tai žurnalistas kalba aiškiai, ramiu balsu, lyg būtų sporto reporteris, nuolat rašantis apie futbolą ar rankinį.

„Tobulo darbo nėra, bet per daugelį metų savo srityje galėjau įgyvendinti daugybę savo, profesionalaus žurnalisto, troškimų”, – teigia M. Graczykas.

Jis nėra panašus į kietą kaubojų iš Teksaso. Apvalaus veido, apkūnokas M. Graczykas atmintinai moka Hantsvilio kalėjime įvykdytų mirties bausmių statistiką.

Kartais per mėnesį jis dalyvauja tik vienoje egzekucijoje, kartais – keturiose vos per aštuonias dienas. Toks darbo grafikas, pasak žurnalisto, tikra beprotybė – labai išvargina.

Bet ne todėl, kad tomis dienomis jis nebegali ištverti kančių ir mirties.

M. Graczykas paprasčiausiai bijo, kad supainios faktus.

„Teismo procesų protokolai, kaltinamųjų skundai – visa tai privalau turėti galvoje, nesupainioti jokių detalių, nes tai būtų blogai”, – sako žurnalistas.

Nejau toks darbas leidžia jam ramiai miegoti, ar jo nekamuoja košmarai?

„Niekada”, – tvirtina M. Graczykas.

Smalsumo suprasti negali

Žinoma, esama ir kitų nuolat į Hantsvilį atvykstančių žurnalistų, kurių pavardes galima rasti Teksaso kalėjimo administracijos tinklalapyje.

Į žiniasklaidai skirtą puslapį įtrauktos visos įvykdytos mirties bausmės ir egzekucijoje dalyvavę žurnalistai. Beveik visi iš vietos spaudos, „Huntsville Item” ar „Houston Chronicle”.

Bet reporterių pavardės keičiasi, nėra aiškaus, atpažįstamo ritmo, nuolatinės rotacijos. Daugiau nei dvejus ar trejus metus tokio darbo niekas iš žurnalistų neatlaiko.

Beveik visuomet yra viena pavardė: M. Graczykas.

Kartais jis yra vienintelis asmuo – ne tiktai vienintelis žiniasklaidos atstovas, bet ir vienintelis liudininkas apskritai, išskyrus kalėjimo darbuotojus.

Net žurnalisto šeima neišsiugdė imuniteto dėl jo vakarinių išvykų į Hantsvilio kalėjimą.

Bet M. Graczyko vaikai jau suaugę. Jie, kaip ir tėvas, pasirinko žurnalistiką – tik ne tos pačios srities.

M. Graczyko žmona – medicinos sesuo. Tad pats mirties faktas ją taip pat šokiruoja mažiau negu kitus.

Ir vis dėlto vyro kelionės stebėti mirties bausmę jai netapo rutina.

Pats M. Graczykas viešumoje – per renginius ar privačias vakarienes – niekuomet nekalba apie savo darbą.

Tačiau dažnai atsiranda žinantis, kuo jis užsiima. Tuomet trumpam įsiviešpatauja tyla, o tada pasipila klausimai.

„Visiems rūpi, kaip atrodo mirtis”, – sako M. Graczykas, negalintis suprasti tokio smalsumo.

Avarijos – daug baisiau

Ar M. Graczykas niekada neketino atsisveikinti su šia žurnalistinio darbo sritimi?

„Ne, niekada. Esame suaugę vienas su kitu tarsi Siamo dvyniai”, – tvirtina M. Graczykas.

Jis įsitikinęs, kad vargu ar yra svarbesnis žurnalistinio darbo baras, aistringai kalba apie žiniasklaidos, kaip prižiūrėtojo, funkciją ir pareigą kontroliuoti valstybę.

M. Graczyko pateikiami argumentai teisingi, bet jie nepaaiškina, kaip ištverti šimtus egzekucijų ir netapti sadistu ar nesusirgti depresija.

Gal žurnalistas tiesiog atbuko? Gal po 20 įvykdytų mirties bausmių nebelieka jokių emocijų ir viskas tėra klinikinis procesas?

Žurnalistas teigia, kad jis niekada nesąs abejingas.

Nėra ir sadistas – netgi išmokęs dar labiau vertinti gyvenimą, nes nuolat mato, kaip greitai galima jį atimti.

Bet, pasak jo, baisiau nei mirties bausmės įvykdymą stebėti automobilio avariją, kai nuo asfalto surenkami išsibarstę organų gabalai. Tai tikrai siaubinga. O stebėti mirties bausmės vykdymą – tai matyti, kaip žmogus užmiega.

Ilgos palydėtuvės iš gyvenimo

Žurnalistas jau seniai pažįsta daugelį mirtininkų. Jis rašė apie jų teismo procesus, ima interviu ir palydi iki mirties.

Vienas jų – Lesteris Boweras, su kuriuo M. Graczykas susitinka jau daugelį metų kalėjimo lankytojų patalpoje vieną valandą po pietų pašnekėti apie viską.

„Mielas vaikinas. Žinoma, keturių žmonių, kuriuos jis nužudė, giminaičiai mano kitaip”, – sako žurnalistas.

Nuteistieji mirties bausmės vykdymo laukia vidutiniškai dešimt metų. Visus tuos metus juos lydi M. Graczykas. Tad nieko nuostabaus, kad jie tampa gerais pažįstamais.

„Bet paskui jiems nurodoma data, kada jie mirs, ir aš tai stebiu”, – sako žurnalistas.

Per daugelį darbo metų jis išmoko iš savo balso ištrinti bet kokį jausmą. M. Graczykas tvirtina, kad šia žurnalistikos darbo sritimi galės užsiimti tol, kol jo „baikštumo vožtuvai” bus uždaryti, kol jis sugebės „išjungti” bet kokią emociją.

Tačiau santūrūs nuteistojo ir žurnalisto santykiai dažnai subliūkšta. Kaip kad Bobo Blacko atveju: diržais pritvirtintas prie neštuvų jis dar šaukė: „Ei, Mikey, kaip tau sekasi?”

Nuteistasis, kuris kadaise šaltakraujiškai nudūrė du žmones, mirtininkų kameroje traukė „Tyli naktis”.

Nuo to laiko M. Graczykas šios giesmės nebegali klausytis bažnyčioje per Kalėdas.

Nešališko stebėtojo troškimai

Kiti žurnalistai, ilgai informavę apie mirties bausmės vykdymą, dėl tokios patirties tapo mirties bausmės priešininkais.

Donas Reidas, M. Graczyko pirmtakas Teksaso valstijos AP biure, septintajame dešimtmetyje matęs 189 egzekucijas, kai dar buvo leidžiama naudoti elektros kėdę, parašė sukrečiamą knygą „Sėskitės”.

M. Graczykas apie savo įsitikinimus nekalba.

„Niekada nesakysiu, ar aš esu už, ar prieš mirties bausmę. Tai neturi jokios reikšmės”, – sako žurnalistas.

Jis nenori politikuoti ir dėl to nesileidžia į diskusijas apie daugelį neteisingai nubaustų mirties bausme ar tuos, kurių nekaltumas kartais buvo įrodomas tiktai paskutinę minutę, pasitelkus DNR.

M. Graczykas nori būti tik nešališkas stebėtojas, bet priešiškumo neišvengia. Apie tai sužino iš interneto: jį norima pavaizduoti kaip mirties angelą, Teksaso keršytoją ar dešinįjį ekstremalą.

Žurnalistas nenori, kad jo profesines pastangas sumenkintų mirties bausmių vykdymo metraštininko etiketė. Juk jis rašo ir kitokias istorijas – ir jų netgi gerokai daugiau.

Pasak M. Graczyko, politika, ekonomika, sportas – taip pat jo žurnalistinio darbo sritys.

Nesupranta europiečių požiūrio į mirties bausmę

* Pasaulyje praėjusiais metais 67 valstybėse buvo paskelbti mirties nuosprendžiai, 23 egzekucijos įvykdytos. Bet nėra šalies, kurioje mirties nuosprendžių būtų įvykdoma daugiau negu JAV: 1277 nuo 1976-ųjų, kai aukščiausia bausmė vėl buvo grąžinta po devynerių metų pertraukos.

* Biblinis principas „akis už akį”, regis, giliai įaugęs Amerikos žmonėms į kraują. Bet kas porą metų pasitaiko koks nors šiurpus, keliantis abejonių ar skandalingai neteisingas atvejis, kuris mirties bausmių temą vėl iškelia į visuomenės dėmesio centrą.

* Pavyzdžiui, Teksaso gubernatorius ir kandidatas į prezidentus Rickas Perry prieš kelerius metus norėjo, kad būtų įvykdyta mirties bausmė vienam nesveikos psichikos nusikaltėliui. Šį atvejį net Aukščiausiasis teismas pavadino prieštaraujančiu Amerikos konstitucijai.

* Arba byla Troy Daviso, kuris 1989 metais, kaip teigiama, nušovė žmogų. Mat teismo procesas atrodė kaip reta keistai: kaltė abejotina, taip trūko įrodymų, kad žmogų būtų buvę nelengva nuteisti net ne mirties bausme.

* Tuomet net Amerikos garsenybės, tarp jų ir buvęs šalies prezidentas Jimmy Carteris, pasisakė už malonės suteikimą. Šiam tikslui buvo surinkta pusė milijono parašų. Nepaisant to, 2011 metų rugsėjo mėnesį T. Davisui buvo įvykdyta mirties bausmė.

* O dar prieš egzekuciją surengta apklausė parodė, kad net ir šis atvejis nepajudino daugumos amerikiečių nuomonės: 64 procentai pasisakė už mirties bausmę.

* „Už tai Europoje mus laiko brutaliais. Mums tai veikiau yra rutina”, – sako žurnalistas M. Graczykas, kurį stebina toks Senojo žemyno požiūris.